Seniausios žinios apie fontanų istorija siekia nuo pat senovės Egipto laikų, apie jų egzistavimą senosiose epochose byloje rasti bareljefiniai piešiniai kapavietėse. Egipto fontanai buvo labai paprasti, dažniausia tai buvo iš akmenų sumūryti, stačiakampio formos tvenkiniai. Pasiturinčiojo sluoksnio atstovai tokius tvenkinius įrengdavo savo namų ar rūmų soduose, aplink kuriuos augo dekoratyviniai augalai ir vaismedžiai, tokie sodai su fontanais teikdavo pavėsį ir gaivą karštomis dienomis.

Mesopotamijoje, sauso ir karšto klimato kalvotose vietovėse fontanai buvo stipriai paplitę ir naudojami upelių ir dekoratyvinių krioklių pavidalu kaip sudėtingos drėkinimo sistemos, sodams ir parkams.

Didelę įtaką Europos architektūrai turėjo Persų fontanai. Šiame sauso ir karšto klimato krašte vanduo buvo neįkainojamas lobis. Todėl persų fontanai kaip ir senovės Egipte buvo įrenginėjami nuo pašalinių akių aukštomis tvoromis atitvertose soduose (paradisuose). Šių sodų pagrindiniai akcentai buvo: vanduo, augalai, gėlės ir muzika, šį stilių atspindi iki šių dienų išlikusios senosios miniatiūros.

Arabų sodai, buvo apsupti sienomis, o terasas puošė spalvingos plytelės, fontanai buvo įrengti taip, kad sukurtų šviesos ir šešėlių žaismą. Tokius sodus su fontanais turėjo XV a. maurų pastatyti miestai Toledo, Cordoba ir Granada. Panašūs sodai, kur gėlės, vaismedžiai, vanduo ir šešėliai suformuoja vientisą hormoningą aplinką, buvo statomi XVII-XVIII amžiaus Indijoje. Geriausiai išsilaikęs senųjų fontanų architektūriniai pavyzdžiai, tai Indijoje esantys Taj Mahal Agra ir Shalimar Sodai.

Senovės Kinijos fontanai paprastai buvo rengiami teismo vykdymo aikštėse, prie jų buvo atliekamos bausmės.

Japonijoje, be fontanų, krioklių ir upelių neapsieidavo nei vienas sodas, nes vanduo yra vienas iš pagrindinių mus supančių elementų. Tekantis vanduo Japonų kultūroje buvo ypač populiarus masinio susibūrimo, kur lankydavosi daug žmonių.

Apie Viduramžių epochos fontanus istorinių šaltinių nėra daug, tačiau žinomą, kad šioje epochoje kai kurie krikščionių vienuolynų turėjo sodus su savaime iš žemės gelmių trykštančiomis vandens versmėmis, šie fontanai buvo naudojami kaip geriamojo vandens šaltinis.

Nuo Renesanso fontanai tapo svarbiais architektūriniais elementais, šiuo laikotarpiu svarbiausias akcentas buvo fontano išvaizda, todėl daugelyje renesanso fontanų puošia skulptūros ar kitokie architektūriniai šedevrai, o tekantis vanduo buvo tik papildomas akcentas, paryškinantis architektūrinį ansamblį. Šiuo laikotarpiu imta naudoti ne tik natūralių šaltinių vandenį sava eiga trykštantį iš žemės, bet ir sukurtos uždaros apytakinės sistemos su tam tikrais vandens siurbliais. Seniausi tokie fontanai rasti Italijoje, o vėliau išplito po visą Europą. Garsiausias tokio fontano pavyzdys italų Renesanso menas - Villa Lanta , pastatytas maždaug 1566 metais pagal žymaus architekto Cardinal Vignoles Gambari projektą. Kiti klasikiniai pavyzdžiai yra Trevelio fonatanas Romoje ir Florencijoje esantis Trevelio fontanas.

XVII – tame. a. Prancūzijoje imta statyti fontanus kurie tampa ryškiais architektūros akcentais, iki šių dienų gerai išsilaikęs fontanų architektūros paminklas yra Versalio rūmų parkas su būdingais tai epochai dekoratyviniais tvenkiniais ir fontanais.

Antrojoje XVII a. pusėje vis labiau populiarėja Romantinis stilius, plintant šiam stiliui vis daugiau dėmesio skiriama gamtos grožiui ir jos egzotiškiems elementams. Šio laikotarpio architektūrinės idėjos taip pat paveikė fontanų vystymosi istoriją. Romantizmo epochoje parkuose buvo statomi fontanai, kuo artimesni natūraliems vandens šaltiniams, dažniausia tai buvo dekoratyvinių krioklių, ar šulinių pavidalo fontanai, aplink kuriuos buvo sodinami egzotiniai augalai, ypač puoselėjamas aplinkinės gamtos grožis. Romantizmo architektūrinė kūryba buvo orientuota, į tai kad būtų pasiektas kuo natūralesnės , laukinės gamtos efektas.